Lenkija Lietuvoje

Gerb. P. Šarūnui Biručiui
Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui
    
Gerbiamas Pone Ministre,

Šiandien Europoje, o ypač Ukrainoje, vyksta kova už pagrindines demokratines vertybes, įskaitant žmogaus ir pilietines teises bei teisinę valstybę. Rusijos agresijos fone taip pat vyksta hibridinis karas, kurio aukomis tampa abi mūsų šalys, ypač prie sienų su Baltarusija, bet taip pat informacinėje erdvėje, kur Kremlius mėgsta poliarizuoti ir bando kurstyti nacionalinę nesantaiką.

Tačiau pastarosiomis dienomis Lietuvos žiniasklaidoje pastebėjau nemažai nerimą keliančių diskusijų ir kai kurių komentatorių, tarp jų, deja, ir valstybės pareigūnų, pasisakymų, kuriuose buvo išsakyti skaudūs ir neteisingi bei lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečius žeidžiantys žodžiai. To pavyzdys – Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo Audriaus Valotkos interviu liepos 11 d. „YouTube“ platformoje „Alfa TV“ kanalo  transliuotoje laidoje „Alfa taškas“. Man nepriimtina, kad A. Valotka ragina uždaryti valstybines mokyklas, kuriose mokoma Lietuvos lenkų tautinės mažumos gimtąja kalba, ir skleidžia melą apie tariamus „Šalčininkų getus“ arba „kalbinius getus“.

Mano nuomone, Lietuvos piliečių stigmatizavimas dėl jų tautybės ir gimtosios kalbos yra moraliai smerktinas ir nesuderinamas su tarnybine etika. Be to, tai prieštarauja ir Lietuvos Respublikoje galiojančioms teisės normoms – tiek Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai, kurią Lietuva ratifikavo 2000 m., tiek Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarčiai, kurios 30-metį minėjome 2024 metais. Norėčiau priminti, kad, be visų kitų dalykų, šiuose teisės aktuose esančios nuostatos užtikrina lenkų tautinės mažumos Lietuvoje ir lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje:

• teisę mokytis gimtosios kalbos ir gauti išsilavinimą šia kalba;
• galimybę vardus ir pavardes rašyti tautinės mažumos kalba;
• valdžios institucijų susilaikymą nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų lemti tautinės mažumos narių asimiliaciją prieš jų valią;
• leidimą vartoti tautinės mažumos kalbą valstybės įstaigose, ypač vietinių, kuriose didelę gyventojų dalį sudaro tautinė mažuma;
• vietovėse, kuriose tradiciškai gyvena daug tautinei mažumai priklausančių asmenų vietovardžius, gatvių pavadinimus ir kitus viešo pobūdžio topografinius ženklus rašyti tautinės mažumos kalba (šalia valstybinės kalbos).

Remiantis šiais susitarimais ir nuostatomis, Lenkijoje ir Lietuvoje veikia mokyklos atitinkamai su lietuvių ir lenkų dėstomąja kalba, kuriose taip pat vyksta intensyvus valstybinės kalbos mokymas. Norėčiau pabrėžti, kad Lenkijoje lietuvių mažuma turi visas teises ir joks valstybės tarnautojas ar reikšmingas politikas mokyklų su lietuvių dėstomąja kalba nevadina „kalbiniais getais“ (Lenkijoje veikia mokyklos, kuriose visi dalykai, išskyrus lenkų kalbą, dėstomi lietuvių kalba), o tautinių mažumų teisės yra gerbiamos ir turi būti atskirtos nuo imigrantų ar pabėgėlių teisių. Šiuo atžvilgiu esame ištikimi mūsų bendros valstybės – Abiejų Tautos Respublikos – tolerancijos tradicijoms.

Su nusivylimu atkreipiu dėmesį į tai, kad kai kurie politikai ragina uždaryti arba smarkiai apriboti lenkų kalba dėstomų mokyklų veiklą Lietuvoje. Taip pat žiniasklaidoje, net ir visuomeninio transliuotojo transliuojamose laidose, kartojamos tezės, kurios yra nepalankios tautinėms mažumoms, arba, kaip tam tikrose satyrinėse laidose, reguliariai tyčiojamasi iš Lietuvos lenkų, kuriant klaidingą šios bendruomenės įvaizdį, dažnai ją stigmatizuojant. Hibridinių ir informacinių karų eroje mažumų teisių menkinimas ir jų stigmatizavimas skatina susiskaldymą ES ir NATO šalių visuomenėse. Ši problema ypač opi Lenkijai, Lietuvai ir kitoms mūsų regiono šalims, kurios yra ypač pažeidžiamos priešiškų, iš išorės inicijuotų veiksmų. Esu įsitikinęs, kad bendras Varšuvos ir Vilniaus interesas – ryžtingai priešintis ir nuosekliai stiprinti  vidaus ir išorės saugumą. Panašiai kaip esu įsitikinęs, kad lenkų kalba nekelia grėsmės Lietuvos valstybingumui, o lenkakalbėje infosferoje vyrauja vertybės, kurioms pritaria ir lietuviai ir kurios padeda kovoti su priešiškais naratyvais. Tas pats pasakytina apie lietuvių kalbą, mokyklas ir žiniasklaidą Lenkijoje.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, kreipiuosi į Poną Ministrą, prašydamas sureaguoti. Europos Sąjungoje, kurios naryste abi mūsų šalys didžiuojasi, nėra vietos nepagarbai kitoms tautybėms. Aš bei mano tautiečiai žavimės Lietuvos žmonių pastangomis išsaugoti lietuvių kalbą, kultūrą ir tautinį paveldą. Atidžiai stebime vykstančias diskusijas dėl didėjančio rusų kalbos vaidmens, bet tai negali būti pasiteisinimas teiginiams in gremio, kurie žeidžia šimtmečius Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovus, ir negali kvestionuoti Lietuvos valstybės teisinių tarptautinių įsipareigojimų, kaip minėta anksčiau. Tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos valdžios atstovai bei visuomenės nuomonės formuotojai pasisakys už visų tautiečių, įskaitant tautinių mažumų atstovus, teises, tinkamai įvardys grėsmes ir pasiūlys sprendimus, kurie padės stiprinti visuomenės ir Europos Bendrijos vienybę ir atsparumą.

Dėl šio klausimo svarbos šį laišką laikau atviru ir jo turiniu pasidalijau viešojoje erdvėje

Pagarbiai,
Grzegorz Poznański
Lenkijos Respublikos Laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvos Respublikoje